Žaliosios arbatos paslaptys

Ža­lio­ji ar­ba­ta – vie­nas iš la­biau­siai pa­pli­tu­sių gė­ri­mų pa­sau­ly­je. Pa­vyz­džiui, kai ki­nai sa­ko "ar­ba­ta", jie tu­ri ome­ny bū­tent ža­li­ą­ją ar­ba­tą ir ge­ria tik įvai­rias jos rū­šis.

Ma­no­ma, kad ar­ba­ta pra­dė­ta ger­ti da­bar­ti­nės Ki­ni­jos pro­vin­ci­jos Sy­čiu­an (Ke­tu­rios sro­vės) te­ri­to­ri­jo­je. Anot is­to­ri­kų, ar­ba­tos gė­ri­mo tra­di­ci­ja yra dau­giau nei du tūks­tan­čiai me­tų se­nu­mo. Ar­ba­ta jau mi­ni­ma nuo "Pa­va­sa­rio ir Ru­dens" (VIII a pr. Kr.) epo­chos, ta­čiau kū­ri­niai, skir­ti ar­ba­tai ir ar­ba­tos gė­ri­mo me­nui, at­si­ra­do žy­miai vė­liau: "Odė ar­ba­tai" – IV a kū­ri­nys, o gar­su­sis "Ar­ba­tos ka­no­nas" bu­vo pa­ra­šy­tas jau vieš­pa­tau­jant Tan di­nas­ti­jai (VII–IX a po Kr.).

Pas­ku­ti­nio­jo trak­ta­to au­to­rius, Lu Juj, ap­ta­ria dau­ge­lį klau­si­mų, su­si­ju­sių su ar­ba­tos var­to­ji­mu. Pa­grin­di­niai jo prin­ci­pai: "Skaid­ri ir ne­stip­ti – tin­ka­ma, sai­kin­gai pui­ki; po val­gy­mo ger­ti ma­žiau, prieš mie­gą – ne­ger­ti vi­sai; už­vi­ri­nus iš­ger­ti, iš­gė­rus už­vi­rin­ti" ir t.t. Nuo to lai­ko ar­ba­tą ki­nai lai­ko vie­nu iš 9 rei­ka­lin­giau­sių žmo­gui daik­tų – to­kių, kaip van­duo, alie­jus, ry­žiai ir mal­kos. Ti­be­to gy­ven­to­jai ar­ba­tą drau­ge su ly­dy­tu svies­tu ir czam­ba (mie­ži­niais mil­tais) pri­ski­ria prie tri­jų pa­grin­di­nių mais­to pro­duk­tų. Jie se­niai su­vo­kė, jog ar­ba­ta ne tik ska­ti­na virš­ki­ni­mą, bet ir ap­sau­go nuo ža­lin­go odai in­ten­sy­vaus ul­tra­vio­le­ti­nio spin­du­lia­vi­mo, ku­ris bū­din­gas Ti­be­to aukš­ti­kal­nių ra­jo­nams. Ti­be­to gy­ven­to­jai mėgs­ta kar­to­ti, kad be pie­no ga­li­ma iš­gy­ven­ti tris die­nas, o be ar­ba­tos ne­iš­kę­si nė die­nos. 

Nuo se­niau­sių lai­kų tiek jū­ra, tiek sau­su­ma ar­ba­ta iš Ki­ni­jos bu­vo ve­ža­ma įvai­rio­mis kryp­ti­mis. Pa­sak is­to­ri­nių šal­ti­nių,  pa­grin­di­nė eks­por­to kryp­tis bu­vo į Va­ka­rus. Gar­su­sis šil­ko ke­lias pra­si­dė­da­vo da­bar­ti­nė­je Šėn­si pro­vin­ci­jo­je, tę­sė­si ko­ri­do­riu­mi į va­ka­rus nuo Chvang­chė (Gel­to­no­sios upės), per Cin­dzia­no pro­vin­ci­ją į Vi­du­ri­nę ir Va­ka­ri­nę Azi­ją, Af­ga­nis­ta­ną, Per­si­ją ir to­liau į Eu­ro­pą. Ta­čiau spren­džiant iš Ja­po­ni­jos šal­ti­nių vieš­pa­tau­jant Suj ir Tan di­nas­ti­joms (VI–IX a po Kr.) ar­ba­tos gė­ri­mo kul­tū­ra pra­si­skver­bia į Ja­po­ni­ją: vie­nas aukš­to ran­go vie­nuo­lis įkū­rė vie­nuo­ly­ną, kur bu­vo au­gi­na­mi ar­bat­žo­lių krū­mai. VI–VII a po Kr. įpro­tis ger­ti ar­ba­tą pa­sie­kė ir Ko­rė­ją. Ir grei­tu lai­ku Ko­rė­ja krei­pė­si į ga­lin­gą­jį kai­my­ną su pra­šy­mu at­siųs­ti ar­bat­žo­lių sėk­lų, kad ga­lė­tų kul­ti­vuo­ti ar­ba­tą sa­vo kraš­te.

Eu­ro­po­je pir­mą­kart ar­ba­ta mi­ni­ma Mar­ko Po­lo "Ke­lio­nių už­ra­šuo­se". Maž­daug XVII am­žiu­je pra­si­dė­jo re­gu­lia­rus ar­ba­tos eks­por­tas iš Ki­ni­jos į Eu­ro­pą ir Ame­ri­ką. Lon­do­ne bu­vo ati­da­ry­ta pir­mo­ji ar­ba­ti­nė. Nuo to lai­ko ar­ba­ta pa­laips­niui tam­pa vie­nu iš pa­čių po­pu­lia­riau­sių gė­ri­mų pa­sau­ly­je.

Šian­dien man no­rė­tų­si pa­kal­bė­ti su ju­mis apie ža­li­ą­ją ar­ba­tą smul­kiau, ma­no bran­gūs skai­ty­to­jai. O po­kal­bį siū­lau pra­dė­ti nuo šio įsta­baus gė­ri­mo is­to­ri­jos.